Senas namas, kuriame gyveno Ariver`ai

Laukdamas atsakymo ir prasiveriančių durų, Allanas apsidairė, po pirmų dvidešimties sekundžių praradęs viltį. Nužvelgęs šalia palei namus augančius gėlių krūmus, kiek prisimerkė, galvodamas, kad gal reiktų pririnkt savo žmonai gėlių puokštę, kaip jis čia dabar atsirado pusgirtis, su tapkėm ir nesusitvarkęs. Deja čia augo kažkokios paprasčiausios kieminės gėlės, o ne, tarkim, nuostabios rožinės rožės, kurias Amė dievino. Nusprendęs, kad visgi apseis, ir su tokių gėlyčių puokštele tiesiog apsikvailintų, atsiduso ir vėl nukreipė akis į duris, ištiesdamas suspaustą kumštį ir siekdamas pabaladoti dar kartą, tačiau būtent tada durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė Amė. Kažką numykęs, nuleido ranką ir nužvelgė moterį, pro akis nepraleisdamas dar kažkiek matomo savo pykčio protrūkio ženklą jos veidelyje.
- Aš... ummm... - sumurmėjo, akimis lakstydamas moters veidu ir matoma namų dalimi. - Žinau, kad tikėjaisi pamatyt ne mane, o tą savo... - kiek susiraukė, negalėdamas ištarti tam tikro Amės draugo rango. - ...bet mums reikia pasikalbėt.

Praleidęs puikią progą įgelt Amei dėl Deppo, tik kietai sučiaupė lūpas, kad nepasakytų kokios nors bjaurybės, ir leidosi tempiamas moters. Nužvelgęs jau ganėtinai pažįstamą vietą, atsisėdo ant pufiko priešais moterį.
- Atsiprašau dėl to, pasielgiau netinkamai, - sumurmėjo, omenyje turėdamas Amės mėlynę. - Turėjai palaikyti prie skruosto ledą, būtum išvengusi tų keistų mėlynės spalvų, - atsiduso, nukreipdamas žvilgsnį į moterį. Po savo žodžių palikęs šiokią tokią pauzę, nudelbė akis, stebėdamas savo pūkuotų naminių šlepečių galus.
- Tavo elfas man rašė, kad laukiesi, - prabilo, nesiteikdamas pakelti žvilgsnio.

- Nesiginčysiu, - gūžtelėjo pečiais, bet tuoj vėl surimtėjo ir net nežymiai susiraukė. - Tavo išdavystė manęs vistiek nepateisina, - sumurmėjo. Pakėlęs žvilgsnį į Amę, atsiduso.
- Taigi... ką ketini daryti? - tyliai paklausė, omeny turėdamas vaikelį.

- Neįsivaizduoju, visgi tai tavo pasirinkimas, - sumurmėjo, stebėdamas moters akis. - Žinau tik tiek, kad viena vaiko auginti negali. Jis mūsų, ne tavo vienos.
Po savo žodžių palikęs tylą, kyštelėjo ranką į savo kelnių kišenę ir netrukus ištraukė Amės vestuvinį žiedą, kurį prieš kelias nuo savo pirštelio ji nusitraukė.
- Aš nenoriu su tavimi skirtis. Tai buvo neapgalvotai ir kvailai leptelta frazė, - tarstelėjo, tarp pirštų lėtai sukiodamas auksinį žiedą.

[[nemiegu, mano fakin sąskaita baigės |( ]]

- Nenoriu, kad mano vaikai augtų be tėvo ar su kažkokiu kitu vyru, - nutaisė kiek priekaištingą žvilgsnį žiūrėdamas į moters akutes, taip visgi ir neatsakydamas tiksliai į jam užduotą klausimą.

oho, nereikėjo penkių postų xDD

- Žinai, kas buvo tas buvo, to nebepakeisi, - sumurmėjo, nudelbdamas žvilgsnį į Amės auksinį žiedą laikomą tarp savo pirštų.

[netyčia xD Trink lauk ;-D]

-bet tu supykai.
Klaktelėjo liežuviu nukreipdama žvilgsnį ten pat. Jai buvo keista, kad ant rankos piršto nebuvo žiedo. O dar keisčiau, kad jis buvo pas Allaną. Truputuka ironiška.

- Aišku supykau. Tu vedus moteris, turi vaiką ir dar vieno laukiesi, tau nederėtų taip elgtis, - sumurmėjo.

[[Ištekėjus xDDDD]]

- Be reikalo? - susiraukė, kumštyje suspausdamas Amės žiedelį ir pakeldamas žvilgsnį į jos veidą. - Tai tu... tu permiegojai su juo specialiai? Kad turėčiau realią priežastį pavydėt? - kilstelėjo antakį.

Susiraukęs tik labiau, pakilo iš savo vietos. Ant stalo padėjęs Amės žiedą, atsitiesė ir apsidairė.
- Kur Ashlė? Vežiuosi ją namo, - sumurmėjo.

[[einu miegot, nuff said. xD labos (hug)]]

Amei pašokus nuo lovos, nustebintas tokio staigaus moters poelgio, sumirksėjo.
- Kad patenkintum mano norus? - kilstelėjo antakį, prieidamas arčiau Amės tarpduryje. - Aš darau tai, kas jai bus geriausia. Čia ne jos namai, tai jai nepažįstama aplinka. Ji grįš namo su manim, kaip ir prideda, - kiek susiraukė atsidurdamas dar arčiau moters, būdamas visiškai pasiruošęs praeit pro tą menką Amės apsaugą nuo dukros, kurią iš tiesų sudarė tik gležnas jos kūnelis. Įsispitrijęs į Amės akis, kiek prisimerkė.
- Ji važiuoja su manim, o tu lieki čia. Stresas tau dabar ne į naudą, be to namo grįžo Violet.

Teoriškai, Allanas jau ir taip Amės namuose, sooooo... Nužvelgęs lazdelę moters rankose, išsitraukė savąją ir ja mostelėjo, pasiųsdamas visai čia pat stovinčiai Amei expelliarmus užkeikimą, nors realiai, tai galėjo tiesiog paimt ir nesunkiai iš jos nagų išplėšti tą medžio gabalėlį.
- Mm, puiku, gal tiesiog jos pačios paklauskim kur ji nori būti? - piktai tarstelėjo kilsteldamas antakį. - PAČIU LAIKU TAI SUPRATAI, ji to nepasakys. Nes ji nekalba! - vyptelėjo. - Tu akivaizdžiai negali ja pasirūpinti viena.

Skeptiškai nužiūrėjęs čia akimirksniu atsiradusį padlaižį elfą, susiraukė.
- Kur tu eini? Mes dar nebaigėm šnekėtis, - sekdamas Amę žvilgsniu šūktelėjo. Jo šūkavimams palikus beviltiškais, vyptelėjo Dodžui ir jį pastūmė sau iš kelio, nė velnio neišsigandęs stipriosios namų elfų galios.
- Jeigu tu išvyksi iš šalies... - sušnypštė moteriai pavymui. Ant žemės numetęs jos lazdelę, kurią (ne)tyčia sutrypė, Amės vestuvinį žiedą vis dėl to paliko svetainėje ant stalo, kur ir buvo padėjęs. Pagrąsinęs elfui kojine, įsikišo savo lazdelę į kišenę ir paliko namus, trenkdamas lauko durimis taip,kad net tinkas nuo sienos nubyrėt turėjo.