Senas namas, kuriame gyveno Ariver`ai

Krenkštelėjusi praleido jį į vidų. jam užėjus, uždarė duris ir atvirto į save.
-gyvena.
nusuko akis.

Įėjęs į vidų, Allas apsidairė po ganėtinai įspūdingą holą.
- Oh, puiku, tada norėčiau su ja pasimatyti.. - sumurmėjo, ne iš karto pažvelgęs į Ami atvirtusią į tikrąją Ami. Greitu žvilgsniu nuskenavęs interjerą ir įvertinęs aplinką, kurioje pastarąją savaitę gyveno jo ala sužadėtinė, atsisuko į moterą ir jos vietoje pamatęs Amiki, nustėro.

sunėrė rankas ant krūtinės ir stebėjo jį.
-aš klausu.
mostelėjo svetainės link ir įsitaisė ant sofos. aišku, atrodydama kiek įmanoma padoriau su tokiu chalatu.

- Gal, sakau, pirma derėtų pasisveikinti? - prisimerkė Allanas. Nužvelgęs merginą, pasuko ta pačia kryptimi link svetainės ir atsirėmęs į kambario durų staktą, surkyžiavo rankas ant krūtinės, labai jau skeptiškai į viską žiūrėdamas.

-o taip. labas.
prisimerkė ir nusprendusi šį kartą nepasiduot jausmams, tai pat sunėrė rankas. įsmeigė į jį gan piktą žvilgsnį.

- Gavau tavo laišką, - sumurmėjo ir trumpam užsičiaupė, padarydamas ganėtinai reikšmingą, vos kelias sekudes trukusią pauzę. - Ką po velnių galvojai jį rašydama? - susiraukė/

-kaip miela.
per tas kelias sekundes sumurmėjo.
-ką galvojau? tu gal nemoki skaityti?
prisimerkė vis dar susidėjusi rankas ant krūtinės.

- Haaa, kaip juokinga, - vyptelėjo Allanas. - Tu persistengei, - pareiškė. Prisiminęs kelias pirmąsias Amiki laiško eilutes, susiraukė.
- Pikta dėl papuošalų? Fine, aš tau jų pripirksiu ir pridovanosiu tiek, kad visam gyvenimui užteks.

-ką tu supranti?
namų elfas atpėdino su padėklu ir arbata. padėjo jį ant stalo ir dingo. net vaiduokliai klausėsi ausis ištempę. kiek drebančiomis nuo pykčio rankomis, Ami paėmė puodelį ir atsigėrė sau skirtos raminamosios arbatos.

- Paaiškink! - pyktelėjo ir atsitraukęs nuo sienos, paėjo į priekį link Ami. Teko pripažinti, šitoks susinervinęs ir nepatenkintas, Allanas atrodė gan... grėsmingai. Aišku, nei merginai, nei kam kitam nieko blogo padaręs nebūtų, bet visvien. - Oh, ir apie Bren... nevykusiai meluoji, - prisimerkė.

jam prisiartinus, ji keik galėjo pašlijo atgal, kol nugara pajuto atlošą.
-Suprask kaip tik nori.
stipriau sugniaužė puodelį, galvodama, kad jeigu toks piktas jis prisiartins dar arčiau, ji jį aplies.
-apie Bren? Nejuokauju.
prisimerkė.

- Ką gi, po tavo pareikšto ultimatumo "arba dukra arba aš", man pasirodė, kad su manimi buvai ne iš meilės, - labai paprastai tarė. O ir iš tikrųjų, kaip kitaip reikėjo suprasti tokį Ami poelgį? Ji jokiu būdu neturėjo teisės liepti rinktis tarp šeimos ir meilės.
- Tu negalėtum, - kiek susiraukęs sumurmėjo, omeny turėdamas Bren įšventinimą į MV.

-aš tau neliepiau pasirinkti.
įsmeigė savo susiaurėjusias ir piktas akutes į jį.
-aš tik pasakiau, kad negyensiu su ja po vienus stogu. bent jau norėjau tai pasakyt.
pastarąjį sakinį sumurmėjo labiau sau.
-sakai negalėčiau?
kilstelėjo antakius.
-Dodžai. ateik ir pasakyk jam, kad aš neseniai daviau Bren vieną užduotį.
elfas palinksėjo.

- Taigi arba iš namų išmest ją, arba tave. Juk vistiek pasirinkimas, - kilstelėjo antakius Allanas. Pridimerkęs pasisuko į atėjusį elfą, kuris po merginos žodžių sulinksėjo. - Dėl dievo, Amiki, tau nėra nieko švento, ar ne?! - akimirksniu susiraukęs sušnypštė. Gerai, palikti Allo namus buvo viena, atsiųsti tą baisų laišką kita, bet smogti žemiau juostos ir vienintelę vyro pusseserę padaryti Mirties Valgytoja, lygiai tokia pačia kaip Amiki, buvo gerokai virš visko.

Ami sužaibavo akimis ir akimirksniu atsistojo.
-jeigu tau nepatinka, tiesiog dink.
numetė puodelį į šoną [aišku su visa arbata] ir pradėjo dairytis lazdelės. rimtai, jeigu jis atėjo ant jos rėkti, geriau tegul net nesivargina.
-Bren pati prašė. aš tik darau tai, kas man įsakyta.
murma.

- Niekur iš čia nedingsiu, kol nesusiprasi grįžt namo, - susiraukęs pareiškė. Nužvelgęs nelabai gražią dėmę ant šviesaus kilimo, kurią paliko karšta arbata, pakėlė akis į lazdelės ieškančią Ami.
- Klausai įsakymų? Kažkaip nelabai tau būdinga, - vyptelėjo.

-teoriškai, aš ir esu name.
pasuko savo piktą rožą į jį.
-Kaip malonu, kad mane pažįsti.
kiek sarkastiškai pasakė ir atsidususi vėl susileido ant sofos. parodydama, kad nenori jo matyt, dramatiškai uždengė delnu akis.

- O praktiškai, tu esi kelių dešimtmečių, o galbūt ir šimtmečių name, kuriame vis dar skraido tavo vaiduokliai giminės ir vaikščioja susenti baigiantys namų elfai, - suburbėjo. Visiškai ignoravęs tokį merginos dramatišką žestą, net nepasijudino iš vietos.

-jūsų žiniai, aš čia gyvenau. ir jis teisiškai priklauso man. bent jau kol nešioju savo pavardę.
sumurmėjo. neišgirdusi girgždančių grindų, praskėtė pirštus, kad matytų kas dedasi ir susiraukė pamačiusi, kad jis vis dar stovi ten pat.

- Jūsų? Kiek manęs čia matai? - iškėlė antakį ir sukikeno. Kuo padėtis darėsi blogesnė, tuo juokingiau iš tiesų darėsi. - Kur virtuvė? - paklausė lyg niekur nieko apsidairydamas. Ir taip, Allas tikrai ruošėsi eit pasidaryt sau kavos. O ką? Juk jis aiškiai pasakė, kad niekur iš čia neis.

-Dodžai, padaryk jam ekskursiją po namus.
paliepė namų elfui ir atsisėdo.
-matau tave vieną.
atsistojo ir ignoruodama faktą, kad jis tikrai čia bus, nuėjo į vonią bent jau persirengti.

Skeptiškai nužvelgęs namų elfą, prisimerkė.
- Tada... - nutęsė, jausdamasis lyg koks labai svarbus asmuo, kad į jį kreipiamasi "jūs". - ...gali mane tujint, - išsišiepė. Žvilgsniu nusekęs Ami, pasisuko į tą nedidelį, smulkų, bjaurų padarą prie Allano kojų. Kai jis paklausė, ar Allas nori pradėti ekskursiją po šeimininkės miegamąjį, kikendamas sulinksėjo ir nuėjo paskui elfą.

Išgirdusi, kad kažkas artinasi prie vonios, kuri aišku buvo visai netoli jos miegamojo, susiraukė.
-Jokio mano miegamojo.
gan tvirtu balsu pareiškė ir baigė rengtis tą mėlyną... suknelę? kostiumėlį? ar bala žino ką. persidažiusi savo plaukus blondiniška spalva, kiek pasidažė ir išėjo jau normaliai susitvarkiusi.

Negirdom nuleidęs iš vonios sklindančią pastabą, nusekė elfą. Įleistas į Ami miegamąjį, vėl gi, ganėtinai skeptiškai nužvelgė senovinio stiliaus baldus. Ką čia ir daugiau bepridursi, interjeras visai nenuliovas. :D Pasiekęs spintą, pravėrė jos duris. Didžioji dalis daiktų dar nebuvo(?) iškrauta, taigi... puiku. Bus galima labai lengvai surinkti juos atgal į lagaminus. Išgirdęs žingsnius, apsisuko ir nužvelgė priešais, vos už kelių pėdų stovinčią blondinę.
- Žinai, kai tu taip dažnai keiti savo išvaizdą, aš galiu ir visai pamiršti, kad tu Amė, - taip... dviprasmiškai sumurmėjo.

-dink nuo mano spintos.
susiraukė ir priėjusi užtrenkė spintos dureles, kurios vos nenulūžo.
-sakiau jokio miegamojo.
pasiuntė žudantį žvilgsnį elfo pusėn.
-šaunu. kai išvažiuosiu, galėsi nesivarginti manęs ieškoti.
prisimerkė atsistodama priešais jį ir įsiremdama savo rankutes į klubus. atrodė taip... kaip sexova supykus ir maža mergytė. nu karočia, labai mielai [xD]

» Namas.
» Howardson namas
» Leilla's namas
» Garwin namas
» Ronio naujasis namas