Kambarys nr. 2

Greitai persirengęs Andrew išgirdęs Mashos balsą atsakė:
-Ateinu!-sukikeno ir atidaręs duris išlindo iš vonios.-Mmm, skaniai kvepia.-šyptelėjo ir pažvelgęs į save veidrodyje jis dar kartą susišukavo plaukus ir nubėgo prie Mashos.-Skaniai atrodo.-sukikeno.

- Nedrįstu ginčytis, - sukrizeno, šakute pasmeigdama braškę ir įsidėdama ją į burną. - Skanaus, - šyptelėjo vaikinui ir pradėjo valgyti.

-Ačiū.-linktelėjo šyptelėdamas ir pasiėmęs į rankas įrankius pradėjo valgyti.-Masha? Galiu paimti tavo šitą žiedą?-kilstelėjo antakį.

Išgirdusi savo vardą, Masha atplėšė akutes nuo šiuo metu valgomų blynelių ir pakėlė žvilgsnį į šalia sėdintį vaikiną.
- Kam tau jo? - nežymiai susiraukė, žvilgteldama į pigų paauksuotą tuoktuvių žiedelį ant savo bevardžio piršto. - Man tai tikrai negaila, - pridurdama sukikeno, - bet ką su juo veiksi? - kilstelėjo antakį.

-Pamatysi.-šyptelėjo ir nuo Mashos bevardžio piršto numovė žiedą.-Šį žiedą męs pakeisimę.-sukikeno ir iš kelnių kišenės išsitraukė mažą dėžutę.-Čia tau.-šyptelėjo ir atidarė dėžutę kurioje buvo labai brangus žiedas.-Kai jūs miegojot aš buvau trumpam naktį išėjęs nupirkti tau žiedo. Todėl ir miegojau taip ilgai.-išsišiepė.

Padėjusi šakutę, Masha kilstelėjo antakius, stebėdama kaip vaikino dėka nuo jos piršto slysta žiedas. Nužvelgusi dėžutę, o netrukus, jai buvus atvertai, ir patį brangų žiedą joje, prikando lūpą.
- O dieve, Andrew, jis nuostabus... - sušnabždėjo, pakeldama akutes į vaikiną. - Bet žinai, kad negaliu jo priimti, - prikando lūpą.

-Kodėl?-kilstelėjo antakį.-Ai, dėl Luko... Jam kils įtarimas iš kur jį gavai...-atsiduso ir nuleido galvą.

- Ne, mielasis, aš tiesiog negaliu, tu per daug dosnus, - prikando lūpą. - Aš brangius ir spindinčius daiktus mėgstu, bet negaliu, - papurtė galvą. - Lukas? Oh, jis ir jo didelis ego tikriausiai to žiedo net nepastebėtų, - sukrizeno Masha. Pirštukais suėmusi Andrew smakrą, kilstelėjo jo veidelį ir švelniai nusišypsojo.

-Kodėl? Jei tai dėl pinigų, tai nebijok - turiu jų pakankamai.-prikando lūpą.-Nagi, užsidėk.-išsišiepė.

- Tu nuo manęs kitaip juk neatstosi? - beabejo tik juokais tarstelėjo ir vartydama akutes sukikeno. Atsidususi, žvilgtelėjo į dėžutę vaikino rankose ir iš jos išėmė žiedelį, kurį netrukus užsimovė ant piršto.
- Nežinau kaip už tokią brangenybę tau reikės atsidėkoti, - pakėlė akis į Andrew.

-Užteks ir bučinio.-sukikeno uždarydamas tuščią dėžutę.

- Bučinio? Nemanau, kad jis prilygs žiedui, - sukikeno Masha. Rankom apsivijusi vaikino kaklą, įsisiurbė jam į lūpas.

-Oh, tie pinigai ir žiedas yra palyginti niekas, tavo bučiniui. Tavo bučinys neįkainojamas.-sukikeno ir atsakė į bučinį.

Po kelių akimirkų lėtai nutraukusi bučinį, atmerkė akutes ir įsmeigė jas į vaikino veidą.
- Tu gerokai perdedi, ką tik mane įpareigojai padovanoti ką nors tau, - sukikeno. Paleidusi Andrew kaklą, į rankas vėl paėmė valgymo įrankius.
- Jeigu dar neapsigalvojai dėl šiandienos planų, tada turėtume paskubėti, - šyptelėjo.

-Baik, man nereikia jokių dovanų.-sukrizeno.
-Taip, žinoma. Reikia paskubėti.-sukikeno ir pradėjo valgyti.

- Nereikėjo ir man, bet tu visvien tai padarei, - sukikeno Masha. Šakute pasmeigusi blynelį, tęsė valgymo procesą.

-Tau reikia. Tu verta tik paties geriausio.-šyptelėjo ir atsikando blynelio. Praėjus kaškiek laiko, Andrew suvalgė savo porciją ir pasiėmęs servetėlę, nusivalė lūpas.-Ačiū, buvo labai skanu.-sukikeno ir nuėjęs į virtuvę išsiplovė indus.

Masha nusišypsojo. Netrukus baigusi valgyti ir pati, paėmė servetėlę, kuria nusivalė lūpų kampučius. Pakilusi iš vietos, sudėjo savo lėkštę ant to pačio vėžimėlio.
- Andrew atsipalaiduok, gali nesurūpint dėl nešvarių indų, juk viešbutyje ne mūsų darbas juos plauti, - sukrizeno prieidama prie sieninio veidrodžio.

-Oh, ok.-nusijuokė.-Tada apsimesiu, kad čia mano namai.-sukikeno.
-Taip. Esam pavalgę. Aš jau kaip ir pasiruošęs, o tu?-sukikeno ir kilstelėjo antakį.

- Tavo namai? Tada turėsi netikrą teisę imti iš manęs nuomos mokestį, kadangi tavo namuose aš kaip ir svečias, - sukrizeno Maša, žvilgteldama į vaikiną. Vėl pasukusi mėlynas akutes į veidrodį, pirštais perbraukė per nepaklusnias priekinias savo šviesių plaukų sruogas ir savo atvaizdui nusišypsojo.
- Pasiruošus labiau nei niekad, - sukikeno, pasigriebdama savo rankinę.

-Ne, turiu omeny, kad pas mane namie irgi kaip ir viešbuty, atneša valgyti, išplauna indus elfai. Nors dažnai ir pats tai darau.-sukikeno.-Tada galim eiti. Tik tuoj pasiimsiu...-išsitraukė iš lagamino fotoaparatą.-Jau galim eiti.-šyptelėjo ir nuo stalo paemė kambario raktelius.

- Oh, radai kuom pasigirt, - krizendama pavartė akis Masha. Pasitraukusi nuo veidrodžio, mergina pasiekė duris ir suėmė rankeną, pasiruošusi bet kada išeiti. Nužvelgusi vaikino fotiką, linktelėjo ir nulenkusi durų rankeną, išėjo į koridorių.

Andrew išėjo į koridorių ir uždaręs duris, jas užrakino. Bei ant stalo paliko lapelį Sergejui, jei jis grįš, kad žinotų, jog mes Paryžiuje.
-Manau, kad reiktu pradėti nuo Monmartro.-šyptelėjo ir paėmęs Mashos ranką, jiedu iškeliavo oru.

Kartu su Andrew, Masha oru atsirado tiesiog koridoriuje. Turint omeny tai, kad jų kambarys buvo kažkur prie pačių viršutinių aukštų, ir nedaug kas norėjo čia apsistoti, M tikrai nebijojo, jog kažkas gali juos pastebėti taip atsirandančius ir dingstančius. Laikydama Andrew ranką, pasisuko į vaikiną, laukdama kol jis atrakins duris.

Atsidūręs vėl viešbutyje, Andrew nusišypsojo.
-Kaip nusivariau nuo kojų.-suzyzė ir pasitrynė kojas. Iš kuprinės išsitraukęs ranktus, atrakino kambario duris.