Monicai dovanotas namas

- Kąąą?! Kas jam nutiko? - akimirksniu susiraukė Mo.

-Jis skrido šluota, tiesa?-prikando lūpą Eddis.-Tiksliai kolkas nežinom, bet žinom tik tiek, kad jis kaškodėl nukrito nuo šluotos, bet ačiū dievui jis skrido neaukštai ir liko gyvas. Manoma, kad jis pateko į avariją, nes buvo apsvaigęs. Jis dabar guli Techninių traumų skyriuje. Kadangi viso to skyriaus hilerių ilgai nebus, man paskyrė jį prižiūrėti, nes aš išmanau šiek tiek apie tokius dalykus. jis dabar guli be sąmonės, kai jis pabus męs jį apklausime.-atsiduso.

Išgirdusi klausimą, Mo linktelėjo. Klausydamasi Eddy žodžių, prikando lūpą, pradėjusi žiauriai jaudintis dėl Andrew.
- Tai mano kaltė, neturėjau leisti jam skristi tokiame stovyje, - sumurmėjo stengdamasi nesusižliumbti.

-Nurimk. O gal įvyko kitaip. Kai jis pabus viską sužinosim.-prikando lūpą.-Nors jis taip susitrenkė galvą, kad gali būti, kad kurį laiką jis nieko neprisimins...-atsiduso.

- Mano draugas guli ligoninėje su galvos trauma, o tu liepi man nurimti? - lūžtančiu balsu sumurmėjo žiūrėdama pusbroliui tiesiai į akutes. - Turi mane pas jį nugabenti.

-Gerai.-prikando lūpą ir paėmęs Mo už rankos iškeliavo oru.

Monica kartu su Deiviu atsirado prie savo namų.
- Tahdaaaah! - sukikeno nužvelgdama vis dar taip pat įspūdingai atrodantį dviejų aukštų pastatą. Paleidusi vaikino ranką, priėjo prie durų ir po kilimėliu suradusi raktą, atrakino duris. Jas plačiai pravėrusi, pamojavo pro šalį praeinančiam elfui ir užėjo vidun.

- neblogi namai. - nužvelgė kambarį. - iš kur juos gavai?

- Neblogi? - kilstelėjo antakį pasisukusi į vaikiną. - Jie tiesiog nuostabūs, - išsišiepė. - Gavau jį kaip dovaną, - atsakė eidama į svetainę. - Kiek per brangią dovaną, - gerokai tyliau pridūrė.

- o kokia proga? - kilstelėjo antakį.

- Daug žinosi, greit pasensi, - sukikeno Mo, žvilgteldama į Deivį.

- tai .. ką veiksim pas tave namuos? - kilstelėjo antakį.

Mo gūžtelėjo pečiais.
- O ką nori veikt? - pasiteiravusi sukikeno. - Oh, by the way, nori gal ko nors išgert? - sumirksėjo, rankute mosteldama į bariuką kambario kampe.

- žinoma, visada. - sukikeno ir paėmęs Moncę už jos rankutės patraukė link baro. - koks pasirinkimas?

- Galejau net neklaust, - sukikeno. Su Deiviu atsid8rusi prie baro, guztelejo peciais ir pravere jo dureles. - Ivairus asortimentas, - pareiske kiek prisimerkdama ir ivertindama buteliu etiketes. - Turim... viskio, brendzio, ugnines, degtines, tekilos, absento, vyno... tiesiog sakyk ko nori, - issisiepe pasisukdama i vaikina.

- o ... šampano. - pasiteiravo kilsteldėmas antakį ir sukikeno.

- Yra, - linktelejo. - Nori gert sampano is pacio ryto? - kilstelejo antaki, istraukdama buteli ir pora tauriu. - Bijau, kad veliau tau skaudes galva, - sukikeno.

- žinoma, žinoma. - sukikeno. - aš čia pasiteiravau dėl vakaro, o dabar ir brendžio ar ugninės užteks. - nusišypsojo.

- Oh, tada ok, - šyptelėjo Mo. Ištraukusi butelį gero brendžio ir suradusi porą taurelių, pasiekė staliuką, kur viską ir sudėjo. Lengvai atsikračiusi butelio dangtelio, pripildė abi taures gėrimu.
- Už ką geriam? Ar šiaip sau? - sukikeno, ištiesdama vieną taurelę Deiviui.

Šyptelėjo.
- Neh. Be ryšio gerti šeip sau. - sukikeno. - išgerkim už tave. - pasiūlė.

- Uz mane? - sumirksejo. - Ner uz mane ko gert, - pavarte akutes. Kiek prisimerkusi, zvilgtelejo i alkoholi savo taureje. - isgerkim uz mus, - sukikeno.

- už mus kaip porą? - kilstelėjo antakį nutaisydamas meilų veidelį.

- Zinoma, - nusisypsojo Mo, prieidama arciau Deivio. - Nenoriu uz mus gert kaip atskirus asmenis, - sumirksejo ir kilstelejo savo taure, svelniai susidauzdama su vaikino taure.

Apsidžiaugęs vaikinas lengvai sudaužė su Moncės taurele ir gurkštelėjo brendžio.

Gurkstelejusi brendzio, Mo atitrauke taure nuo lupu ir pakele akutes i vaikina.
- Tai... kokie musu santykiai? - sumirksejo. - I mean, tu... tu jau mano vaikinas? - kilstelejusi antaki sukikeno. - Nes zmones klausia ir as nezinau ka jiems pasakyt ir... tiesiog noriu viska issiaiskint, - kiek prisimerke.