Monicai dovanotas namas

Vis dar tyliai dūsaudamas po viso šio reikalo Deividas glostė merginos plaukus, o jai persikėlus ant pagalvės jis taip pat pasisuko į ją ir mirktelėjo viena akimi.

Pastebėjusi tą mirksni, sukikeno ir nusuko akutes į šoną, nagais švelniai ir iš lėto braukydamas per Deivio krūtinę.
- Pameni, kai tu man sakei, jog prieš mane turėjai tris paneles? - tokiu... labai nekaltu ir saldžiu balseliu prasitarė. - Ir pameni, jog aš nesupykau? - sumirksėjo. - Taigi... hipotetiškai, jeigu tau kas nors pasakytų, jog aš... kaip čia pasakius... buvau neištikima, - trumpam sustabdė savo prakalbą, pakeldama žvilgsnį į vaikino akis. - ...tu juk labai nesupyktum, nes žinai, jog tave labai myliu, right? - sumirksėjo. - Hipotetiškai. Aš nesakau, kad tai būtinai įvyks, - skubiai pridūrė.

Išklausęs merginos žodžius ir kiek suraukęs antakį jis ilgai negalvodamas tarstelėjo:
- nieko negaliu pažadėti. - prikando lūpą ir pažvelgė į lubas.

- Kaip tai negali pažadėt? - susiraukė Mo. - Tu juk žinai, kad negalėčiau to padaryti, - švelniai sumurmėjo.

- tai kodėl tuomet man sakei, kad jei kas pasakytų ir taip toliau. - suraukė antakį pasisukdamas į Moncę.

- tiesiog vienas žmogus... - pradėjo Mo, tačiau susizgribusi, jog geriau nereikia nieko sakyti, užsičiaupė ir atsiduso. - Žinai, išmesk tai iš galvos, - nusišypsojo, labai tikėdamasi, jog Amė sutvarkė tą reikalą su Braunu dėl Moncės.

Supratęs, kad jis kažko nežino tačiau išliks ramesnis jei ir nesužinos Deivis linktelėjo ir pasižiūrėjo į Moncės akis.

Sugavusi Deivio žvilgsnį, Mo šyptelėjo. Atsidususi, padėjo galvą jam ant peties ir nukreipė akis į laikrodį. O tada, įvertinusi valandinės rodyklės padėtį, prikando lūpą.
- Klausyk... - sumurmėjo, pakildama iš lovos. - Man reikia sutvarkyt vieną reikalą, - tarstelėjo. Susirankiojusi savo rūbelius, Mo greitai apsirengė. - Jeigu liksi čia, tai jauskis kaip namuose, - šyptelėjo, pasisukusi į vaikiną. Pristryksėjusi prie jo, pakštelėjo Deiviui į lūpas ir pamojavo rankute. O tada paliko kambarį, netrukus ir savo namus.